Psichologo užrašai

2023 – 06
Laikas laimei
Dabar ir tik dabar, nes tai geriausias laikas!
Vėliau, rytoj, netrukus juk taip toli! Ar verta tiek laukti ir tiek daug prarasti?
Ši akimirka – pats geriausias laikas kurti laimę.
Laimė galbūt yra lyg vasaros pievoje, dūstanti vėjavaikė plaštakė? Ji skrajoja čia ir dabar, nesukdama galvos dėl tokios trumpos gyvenimo trukmės, todėl praeities kančios ir metamarfozės, seniai paliko praeityje, o ateities dar nesutiko. Tad, pragmatiški išskaičiavimai, gilūs samprotavimai ir visi logikos viražai – ne jos pakeleiviai.
Galbūt laimė yra maža lyg smėlio dulkelė ir tuo pačiu metu,
sukelianti milžinišką euforiją? Kad ir kokia ji kartais didelė bebūtų, ji niekada nebus tiek didelė, kad kiekvienas, ją pamatęs, pažintų.
Galbūt laimė yra slapukė, pasislėpusi po gausybę kaukių?
Ji gali slėptis po viena nematomiausių – ryžto kauke. Pasiryžimo akimirka, asmeniška, išgyvenama tik slaptame vidiniame pasaulyje, tad ji ne visada atsispindi veidrodyje. Ji lyg gaivus vėjelis kaitrią vasaros dieną. Nesvarbu, koks tai būtų sprendimas ar iškrėsti pokštą ar radikaliai keisti savo gyvenimą, bet jį priėmus galima užuosti švelnų laimės kvapą. Priimti SAVO sprendimą – yra laimė.
Laimė vis stipriau įsišaknija, jei jaučiama, kad tai kaip gyvenama, kokių tikslų siekiama, yra prasminga. Nesvarbu ar veikla didvyriška ar kasdieniška, svarbu, kad būtų jaučiama prasmė. Saulės nugairinto žiedo palaistymas, gyvūno priglaudimas ar šypsena nepažįstamajam – tai abipusio džiugesio akimirkos, stiprinančios vidinį laimės pojūtį.
Būkit laimingi, tokią nuostabią vasaros popietę!
2023 – 05
Nepaprastas paprastumas
Suplukę lekiame tobulumo link. Patys traukiame save, iš devyniais prakaitais sukurtų komforto zonų. Nežinia kodėl, bet savanoriškai, įmetę save į naują peklą, vėl kuriame rojų. Vis iš naujo, vis geriau, vis aukštesniame lygyje, pranokstame net patys save.
Bravo! Bravo! Bravo!
Ar užkopę į aukščiausius kalbus iš giliausios bedugnės, vis dar mokame būti paprastai paprasti?
Ar galime gyventi paprastai tarsi pievų gėlės? Augti, žydėti, nesukdami galvos kokia tikroji būvimo gėle prasmė? Tiesiog būti gėle! Nelyginti savo žiedo su kitais žiedais apgailestaujant, kad mums dar ne laikas žydėti? Skleisti pasauliui savo aromatą ir grožį, kuriuo mes unikalūs.
Ar galime būti paprasti kaip tekanti upė? Žinodami ištakas, plaukti savo vaga ir su dėkingumu priimti mus maitinančius intakus. Nesvarbu ar intakai mažyčiai, ar plukdantys išrautus medžius, jie tampa upės dalimi. Ar galime kaip upė patirti seklumas ir gilumas, potvynius ir atoslūgius? Atėjus laikui, įplaukti į žiotis?
Ar galime būti paprasti, darbštūs kaip bitės? Skristi nuo žiedo ant žiedo ir grįžti į avilį pilni saldaus nektaro, o ne pykčio, kad kažkas mažiau ar daugiu aplankė žiedų? Ar galime būti bite, nedejuojant, kad gyvenimas mus sukūrė būti ne tranu ir ne bite motinėle?

Ar galime būti paprastai nuostabūs, kaip šis pavasario rytas?

2023 – 04
 
Nugirstas pokalbis. Kalbasi dvi garbaus amžiaus damos. Pirmoji:
– Aš taip visą žiemą taupiau taupiau, kad namuose tik 12 -13 šilumos būdavo. Dabar orai atšilo nė kur dėtis. Pripratau prie šalčio, bet va brikečių sutaupiau dar ir kitai žiemai.
– O jei numirsi?
– ….
Mąstau koks galėtų būti šios istorijos moralas?
1. Ne prieš kiekvieną draugę gali pasipuikuoti.
2. Ir kančia gali tapti malonia būsena, todėl džiugus pavasario atėjimas gali tapti kančia.
3. Visada yra didelė rizika, kad gali netekti pasinaudoti sutaupytu gerbūviu.
4. Net briketės gali būti puiki motyvacija gyventi.
2023 – 03
Puikybė ar pasitikėjimas savimi?
 
Vartant seną knygą už akių užkliuvo pamirštas priežodis ,,kieno galva tuštesnė, tai jos ir puikybė didesnė”. Susimąstau, kiek daug aplink agresyvaus puikavimosi ir kaip mažai tikro pasitikėjimo savimi. Kuklūs aukso grynuoliai nedrįsta atvirai pasididžiuoti savo pasiekimais, gabumais, talentais, idėjomis, nes nuogąstauja galintys tapti išpuikėliais. Tai nemenka klaida, nes tikrą pasitikėjimą savimi ir puikybę skiria ištisas vandenynas.
Išpuikėlis įkyriai pasauliui rėkia, kad viską žino, agresyviai menkina kito nuomonę. Išgirdęs abejoję, o gal vis dėlto galimas ,,ir“ kompromisas, kai abi nuomonės teisingos, gali netekti savitvardos. Balso tonas ima kilti, rankų gestai tampa aktyvesni, nes siekia, bet kokia kaina įrodyti savo teisumą. O jei dar pamėginate įrodyti, kad jūsų oponentas klysta, galite išgirsti netikėtų dalykų apie save.
Išpuikėliui sunku diskutuoti, nes pokalbyje reikia girdėti ką kalba kitas, o jis to negali padaryti. Minimas asmuo mato, girdi, jaučia tik save.
Jį dažnai lydi baimė, kad jei priims kito nuomonę, bus nevykėlis pralaimėtojas, todėl genamas stiprių jausmų, stoja į kovą už tiesą.
Puikybės viruso apimtas žmogus ilgainiui ima tikėti ne tik savo nuomonės teisingumu, bet ir savo kaip asmenybės tobulumu. Norėdamas pabrėžti savo ypatingumą, kuria kontrastą – menkina kitus. Visa supanti aplinka tampa kvailiais, niekšais, neišprusėliais ir t.t. Neilgai trukus į šio asmens namus pabeldžia vienatvė, o išpuikėlis ir toliau pučiasi sakydamas, kad jis toks ypatingas, kad net visas šis laikmetis negali pamatyti jo asmenybės didybės.
Pasitikėjimas savimi skirtingai negu puikybė, gyvena santarvėje su sveiku vidiniu kritiku, kuris padeda pamatyti, išgirsti ir pajausti esamos situacijos prasmę. Leidžia pamatyti save iš šalies ir pasididžiuoti realiais savo pasiekimais. Savimi tikintis žmogus gali pasidžiaugti ir kito pasiekimais.
Jam nereikia konkuruoti.
Geba priimti kito nuomonę ir ją efektyviai pritaikyti tobulinant gyvenimą.
Pagarba sau yra vienas iš pagrindinių, pasitikinčio savimi asmens, pojūčių. Jis priima save, pagal savo vertybių, o ne aplinkos primestų vertybių skalę, todėl meilė sau apsaugo ir suteikia sparnus, kai to reikia.
Taigi esminis skirtumas tarp puikybės ir pasitikėjimo savimi yra tai, kad puikybei egzistuoti būtinas išorinis komponentas, o tikrajam tikėjimui savimi, viskas atkeliauja iš vidinio pasaulio gelmių.
2023 – 03
Pakėlę akis į dangų, matome plaukiančius debesis. Debesys tie patys, bet kiekvienam skirtingi. Kaip smagu keliese žiūrėti į dangų ir svajoti, dalintis įžvalgomis ir patirti nuostabos akimirką, pamačius tai ko nesitikėta pamatyti.
Žmogaus kūrybinės galios neribos. Kiekvienas savyje talpiname neaprėpiamus kūrybiškumo klodus. Tiesa, galbūt skirtingose srityse. Vieni originaliai leidžia laisvalaikį, kiti autentiškai rašo eiles, o kiti fantastiškai meluoja. Dažnas turimų šansų net nepastebi, pamiršta prigimtines galimybes ir save kuria iš aplinkinių pabertų žodžių nuotrupų.
Susitikimo su savimi akimirkomis, gali šauti į galvą puikių idėjų (tai šauniosios fantazijos produktas), bet kur buvęs kur nebuvęs prisistato vidinis kritikas (galbūt ir negatyvios aplinkos sukurtas produktas), draudžia gėrėtis puikiomis mintimis, o ką jau kalbėti apie jų įgyvendinimą. Idėjos nugula pasąmonės kloduose ir kartais primena apie save sapnuose. Šį ne laiku ateinantį svečią (kritiką) verta palydėti iki laukinių durų, nes būti kūrybišku, svajoti, trokšti, fantazuoti – toks pat būtinas veiksmas kaip ir kvėpuoti.
Kasdieną, bent po keletą minučių skiriant svajojimui galime sumažinti jaučiamą įtampą, bei stresą. Fantazuodami sustabdysite, nuolat jus atakuojančias įkyrias mintis, rūpesčius. Nors akimirką, pastačius užkardą, asmenybę žalojančiai informacijai, turėsite galimybę atsitiesti ir pamatyti naujus horizontus. Sklandymas svajonių pasaulyje, praturtina monotonišką kasdienybę, atkuria sužalotą kūrybiškumą ir taip sudaro galimybes rasti originalių situacijos sprendimo būdų.
Galbūt ne visoms svajonėms verta išsipildyti ar būti realizuotomis, nes šių paskirtis – būti kūrybiškumo gyvybę palaikančia energija, skatinančia mus ir vėl, ir vėl kelti akis į dangų ir matyti besikeičiančius paveikslus.
2023 – 02
Pasroviui
Griežta dienotvarkė, sureguliuota mityba, tik prasmingi kontaktai, produktyvus laisvalaikis įgyvendinus užsibrėžtus tikslus, aiškūs dešimtmečio planai, kontroliuojamos visos gyvenimo sritys, akinama šypsena ir stiklinės akys. Toks sėkmingo šiuolaikinio žmogaus paveikslas kybo socialiniuose tinkluose.
Norisi žvelgiant į veidrodį matyti minėtąjį paveikslą, tad į pagalbą pasitelkiama ponia Disciplina. Stipriau ,,susiveržiamas diržas“, iš gyvenimo išmetami visi galimi malonumai. Entuziazmą ir aukštą motyvaciją pakeičia gili nusivylimo duobė, neviltis, nes jaučiamasi vis ne taip kaip viltasi. Pasiekti tikslai, atrodo tokie niekingai maži, tad malonumo neteikia. Viduje vis labiau stiprėja pyktis, erzulys.
Nepavykus kontroliuoti savo gyvenimo, imamasi kontroliuoti viską, ką tik galima sukontroliuoti: šeimą, kolegas, draugus, kaimynus ir pan. Žmogus vis stengiasi dėl kitų gerbūvio ar ateities, tiek daug savęs išblaško, bet pasitenkinimo vis nėr ir nėr…
Jei šis tekstas apie jus, galbūt galima akimirkai sustot, prisėst ir apsižvalgyti. Ar tikrai keliaujate ten kur norėjote nueiti? Kokie jūsų tikrieji tikslai? Ir kaip atsirado ši idėja? Ar tai paremta jūsų vertybėmis ir poreikiais, ar vis dėlto, tai baimės, nerimo, nesaugumo išraiška? Ar kitų jus kontroliavusių asmenų minčių aidas?
Gal vis dėlto jūs jau esate nuostabus žmogus, apsuptas aukso grynuolių?
Jei taip, gal verta braukti laimės ašarą, o ne prakaito lašus nulemtus Sizifiško darbo?
Laikas pasitikėti. Šalia esantys visai kaip ir jūs, pajėgūs priimti sprendimus ir efektyviai veikti. Galbūt kitaip nei jūs įsivaizdavote, bet tai nereiškia, kad tai yra blogiau. Jų nesėkmės, tai jų patyrimas, jų turtas, į kurį nevalia kėsintis, kontroliuojant net jei jūsų užmojai patys geriausi.
Jūsų patirtys – jūsų turtas, gyvenimo nepakeičiamos, jums suteiktos pamokos. Dalis prisiminimų apie nesėkmingas patirtis gali kelti kaltę, gėdą. Saikingas šių jausmų kiekis padėjo, padeda ir padės tapti atsakingais, atjaučiančiais žmonėmis. Tad ar verta taip griežtai save varžyti, kontroliuoti siekiant išvengti jus auginančių nesėkmių?
Kas dieną fiksuokite mažus pasiekimus, didžiuokitės nueitu keliu ir drąsiai atverkite langą ateičiai. Tik taip jus galės aplankyti trokštamų pokyčių vėjas.
Raskite vietos spontaniškiems sprendimams. Jie gali būti taiklūs, nuotaikingi, motyvuojantys, skatinantys kūrybingumą.
O gal kartais verta leisti gyvenimo upei nešti jus į didžias jūras ar vandenynus…?
2023 – 02
Žmogus laimingas tol, kol myli ir jaučiasi mylimas. Jis jaučiasi sveikesnis, jei gali džiaugtis ir savo džiaugsmu dalintis su savo artimu. Ir jaučia gyvenimo prasmę, kai gali parodyti savo dėmesį, rūpestį ir šilumą. Žmogui reikia žmogaus.
Meilė mus lydi visą gyvenimą ir kiekvieną gyvenimo etapą mes ją išgyvename skirtingai – visais gyvenimo etapais žmogui reikia skirtingų santykių, skirtingų meilės objektų.
Ką tik gimęs žmogus jau nuo pirmųjų gyvenimo dienų ieško glaudaus santykio, ypač su brangiausiu žmogumi – motina. Gimęs kūdikis siekia prisiglausti, pajusti mamos širdies dūžius, išgirsti jos raminantį balsą. Kūdikystėje be galo svarbu pajusti besąlygišką motinos meilę.
Dar 1935 m. tai įrodė R. A. Spitzas kartu su kolega K. M. Wolfu, atlikdami tyrimą dviejuose kūdikių priežiūros įstaigose Jungtinėse Amerikos Valstijose. Abiejuose kūdikių priežiūros įstaigose priežiūros sąlygos buvo vienodos, tik vienoje įstaigoje vaikai buvo atskirti nuo mamų. Kūdikiai buvo pamaitinami, pervystomi, prižiūrimi, tačiau su jais nebuvo bendraujama arba bendraujama labai mažai. Kitoje įstaigoje kūdikius prižiūrėjo ir maitino jų mamos. Rezultatas buvo be galo sukrečiantis: per dvejus metus įstaigoje, kurioje kūdikiai nepatyrė mamos meilės, dėmesio ir šilumos, mirė 37 procentai kūdikių. O kitoje – tik vienas vaikas iš 122. Tai puikus įrodymas, kad meilė mums labai reikalinga.
Augant vaikui ir jo pasitikėjimui aplinka, mažojo žmogaus dėmesį prikausto tai, kas yra už namų sienų. Todėl vaikas vis labiau domisi savo bendraamžiais, kitais vaikais. Tai pirmieji socializacijos procesai, kuomet mažasis nori bendrauti ir pritapti prie socialinių grupių. Tuomet, jaunas žmogus pradeda savojo „Aš“ paieškas. Draugai tampa tarsi veidrodžiu, kuris parodo, ar vaikas yra gražus, patrauklus, ar ne. Vaikai intensyviai lygina save ir kitus, mato elgesio, vertybių ir pasaulėžiūros skirtumus.
Po spalvingosios vaikystės žengiame į paauglių pasaulį. Šis laikotarpis gerokai audringesnis. Bendraudamas su bendraamžiais paauglys išmoksta daugybę bendravimo ir komunikavimo būdų, kurie padeda jam nesijausti vienišu. O nepritapus, neradus bendraminčių rato, atsiranda emocijų ir elgesio sutrikimų. Būdamas vienas, paauglys išgyvena pojūtį, kad jis nežino, kas jis yra, kas jam patinka, kas jam įdomu. Atsiranda nusivylimas savimi ir visu jį supančiu pasauliu. Gali atsirasti išnykimo nerimas.
Paauglystės ar ankstyvosios jaunystės periodu dažnai išgyvenama pirmoji aistringa meilė. Šis meilės ir laimės pojūtis santykyje su kitu skatina svajoti, kurti, planuoti. Būvimas dviese padeda išgyventi daugybę sunkių išbandymų, įveikti kliūtis siekiant tikslų, padeda pasirinkti gyvenimo kelią. Deja, šis aistringas įsimylėjimas ne visada perauga į brandžią, gilią meilę, nes jaunas žmogus turi atrasti ir suprasti, kas jam gražu ir patrauklu, o kas ne. Kas labiausiai žavi ir kas atstumia. Šie supratimai dažnai lydimi nusivylimų ir skausmingų išgyvenimų. Tai, kas jaunam žmogui prieš keletą dienų buvo būtina kaip oras, be ko negalėjo išgyventi, po keleto dienų gali tapti visiškai nesvarbiu ir nebereikšmingu objektu.
Visi šie aptarti gyvenimo etapai žmogui tampa lyg kelias į meilę. Kuomet jis yra subrendęs ir pasiruošęs jai, tuomet atsiranda ir tos meilės objektas, žmogus, su kuriuo esame pasiruošę nugyventi visą likusį gyvenimą. Nepamirškime, kad brandi meilė – tai gebėjimas matyti savo artimą įvairiapusį, su visais trūkumais bei privalumais. Tai gebėjimas mylėti savo artimą, kaip save patį.
2022 – 11
Gimstame originalais, o mirštame kopijomis
Nežinau šios minties savininko, bet didžiulis ačiū už šią genialiai paprastą mintį. Ji priverčia sustoti ir susimąstyti. Ilgai mąstyti, kol pavyksta pamatyti save iš šalies, kol galima kritiškai pažvelgti į savo pasirinkimus. Mąstyti tol kol tampa aiškus ateities kelias.
Kritiškas situacijos prasmės matymas, suteikia galimybę girdėti kitų patarimus, bet priimti savus sprendimus. Leidžia matyti, gyvenimo kelių raizgalynėje skirtingų asmenybių keliones, kurios žavi ir traukia prisijungti. Kartais galime koja kojon žengti su kitais, bet visada esame laisvi keisti kelionės kursą. Aš esu ne ,,jis“ ir ne ,,ji“. Štai todėl galiu toje pačioje situacijoje jaustis kitaip, nei jie. Man nereikia kaltinti savęs, kad aš matau viską kitaip, kad nepritampu, kad man tai net neįdomu. Aš neturiu išeiti iš savęs ir neturiu tapti tokiu kokie yra kiti. Visi esame laisvi būti savimi ir keisti kelionės kursą, kada tik pageidausiu.
Būvimas savęs originalu, suteikia stiprybės išsaugant savo asmenybės pamatus t.y. vertybių komplektą. Mano vertybės yra mano pasirinkimas, inicijuotas aplinkos, bet pasirinktas manęs paties. Žinoma, kiekviena vertybė atskirai nėra nauja. Daugybė žmonių turi tokias pat vertybes, bet … jų visų visuma manyje, yra originali. Kartais jos gali prieštarauti viena kitai. Vidinių diskusijų, patirties labirintuose klaidžiojančios prieštaringos vertybės ilgainiui ,,atsisijoja“ ir taip kuria vis didesnį asmenybės originalumą.
Gera jaustis kitokia!
2022 – 07
Rugiagėlių žiedai vieni į kitus panašūs savo spalva, struktūra. Augdami stiebiasi į saulę. Žmogaus gyvenimo istorija panaši į gėlės. Visi turime daug bendro. Nesvarbu kiek skirtingi ar vieni nuo kitų nutolę esame. Ne itin svarbu koks mūsų amžius, lytis ar tikėjimas. Visi norime būti laimingi. Savą laimę kuriame stebėdami kitus, skaitydami, eksperimentuodami. Skirtumas tik tas, kad vieni tampa laimingi ir šioje būsenoje išbūna didelį gyvenimo dalį, o kitus laimė aplanko rečiau nei jaunas mėnulis.
Kyla klausimas – kodėl vieni jaučiasi laimingi, o kitiems ir po atkaklių mėginimų nepavyksta?
Vienas iš svarbiausių sudedamųjų laimės komponentų yra dėkingumas.
Kasdien dėkojantys žmonės greičiau pastebi džiaugsmą teikiančias akimirkas ir jas išgyvena pilna krūtine. Dėkojimas padeda branginti tai kas jau yra turima, todėl natūralu, kad tai sutvirtina santykius, padeda susirasti naujų draugų ir patirti pilnatvę. Laimė jaustis svarbiu, išvengti vidinės vienatvės.
Vieni dėkingumą jaučia nuo mažų dienų ir tai tampa natūralia kasdienine rutina. Kitus paskatinus dėkoti, greitai įvaldo įprotį. Kitiems nesiseka. Kodėl?
Gali būti, kad žmogaus gyvenime buvo ar tebėra toksiški santykiai, kuriuose dėkingumas kėlė nemalonius pojūčius. Vienas iš tokių ,,švelnių” pavyzdžių gali būti, kad dažnai vardan ,,šventos” ramybės, tekdavo dėkoti už tai ko iš vis nesinorėjo, nereikėjo ar net tai kas gerokai apsunkino gyvenimą.
Gal būt būdavote priversti ,,atsidėkoti” jums nepriimtinais būdais? Teko girdėti, kad po smurto vaikai turėdavo padėkoti tėvams už tai, kad juos auklėja. Moterų lūpos pasakojo, kaip tekdavo savo kūnu dėkoti, kad vyras suvalgė jos gamintą vakarienę. Vyrai minėjo, kad tenka už ,,santarvę” dėkoti brangiomis dovanomis.
Tai smurtas, padabintas prastos kokybės dėkingumo kauke ir neturi nieko bendra su tikrąja dėkingumo prigimtimi. Tai veda link bedugnės arba tolyn nuo tikrosios laimės kelio paieškų.
Gal verta stabtelėti ir pasvarstyti ar nebūtų verta pamėginti pasukti kitu keliu, suteikiant sau asmenines dėkingumo pamokas?
Šią pauzės akimirką pagalvokite:
🌸 Už ką šią akimirką esate dėkingi sau? Padėkokite sau!
🌸 Kokiam šeimos nariui esate šią akimirką dėkingi?
🌸Gal yra draugai, kolegos, kuriems esate dėkingi?
Ar jaučiate, kaip širdyje darosi šilta ir ramu?
Kas dieną dėkokite, bent mintyse, bent 3 kartus. Vėliau, pamėginkite padėkoti žvelgdami žmogui į akis, dažniau, spontaniškai.
Gal būt dėkingumas taps jūsų kasdienybės palydovu ir padės rasti kelią į laimę?
2022 – 07
,,Išmintingi” patarimai
 
Vasara puikus metas stebint kitus, išgirsti save😉. Apsidairykim ir su šypsena pažvelkim į save iš šalies.
Patarimai:
🕶 ,,Neužsigauk” ir netrukus ,,juk sakiau, neužsigauk! “ – gal žinote kaip konkrečiai atliekamas ,, neužsigavimo” veiksmas? Arba kokią svarbią žinią perduodame tai sakydami pvz.: savo vaikams važiuojantiems dviračiu?
🕶,,Tu tik nieko nepamiršk!” – atrodytų, kad pamiršimas yra labai valingas veiksmas ir tik jums pasakius žodį ,, nepamiršk” – tą pačią akimirką žmogus tampa apsaugotu nuo užmaršties negandų! Todėl būtina tik pastebėjus, kad kažkas kažką pamiršo, pareikšti ,,juk aš tavęs klausiau, ar nieko nepamiršai” ir atsidursite laiko kapsulėje, kuri atsuks laiką atgal!
🕶,,Atsargiai! “ – gal galite detalizuoti, kaip turi pasikeisti atliekamas veiksmas, kai pasakomas žodis ,,atsargiai”? Kaip manote ar asmuo, kuriam sakote ,,atsargiai” iki šiol buvo visiškai nesąmoningas ir viską visada darė tik neatsargiai. Po šių žodžių tikriausiai aplankys apvaizda ir žmogus taps saugumo įsikūnijimu!
🕶,,Baik nervuotis!” arba ,,neimk į galvą” – kokie unikalūs patarimai! Už šiuos atrastus naujai atrastus išminties klodus, verta įteigti garsią premiją! Juk išgirdęs šiuos žodžius ,,nervų kamuolys” iškart nurims, pasijaus suprastu, išgirstu ir pasaulyje įsivyraus taika!
🕶 Kai matote skubantį žmogų raginimas ,,greičiau”, tikrai suteikia daugiau energijos ir padeda! Savo kantrybės ugdymas tiesiog raketų mokslas, todėl verta paspausti kitą!
🕶 ,,Kokią čia nesąmonę padarei?” – šis klausimas padeda suprasti padarytą klaidą? Jį išgirdus užlieja motyvacijos banga tęsti sunkiai atliekamą veiklą?
Šiltos vasaros!

2021-12

Paauglystė tai be galo sunkus metas tiek jaunam žmogui tiek jo tėvams. Tai didžiulių audrų metas, kuris buvo sukurtas iš ankstesniųjų metų meilės, rūpesčio, nuoskaudų, vertybių deklaravimo ir jų realizavimo.

Paauglys šiuo metu mėgina susigyventi su savo nuolat besikeičiančiu kūnu. Tai jį baugina, nes vakar bent iš dalies priimtas kūnas šiandien vėl kitas. Ir taip kas dieną! Todėl, bet koks suaugusiojo komentaras apie paauglio kūną, lygus ,,švelniam” peilio ašmenų prisilietimui.

Paaugliai nusiima tėvų uždėtus pasaulio matymo akinius ir stebi reiškinius savo akimis. Akys būna jautrios pasaulio tiesioms, todėl tikėtina, kad kartais užsimerkia ir nepastebi svarbių situacijos detalių. Priverstinis žiūrėjimas į saulę zenite skaudus ir kažin ar naudingas?

Paaugliai klysta. Kartais praranda pusiausvyrą. Tėvų, mokyklos, bendruomenės pareiga parodyti ribas ir padėti jų laikytis. Verta parodyti logines veiksmų pasekmes.

Kartais būtinos ir bausmės.
BET bausmė neturi atimti iš paauglio bazinių poreikių.

Bazinių poreikių užtikrinimas skatina visą vidinę motyvaciją. Jų ignoravimas ar atėmimas sužadina apatiją, nerimą, pyktį ir neviltį.

Suaugusieji turi užtikrinti paauglio:

❗️Fiziologinius – mitybos, miego ir panašius poreikius.
❗️Saugumo – ne tik fizinį saugumą , bet ir emocinį. Tai reiškia, kad turi jaustis besąlygiškai gerbiamas ir mylimas. Ypatingai pačių artimiausių šeimos narių.
❗️Socialinius – sudaryti sąlygas palaikyti santykius tiek su draugais, tiek su šeimos nariais (jei šeima išsiskyrusi), socializuotis.
❗️Savivertės ir pripažinimo – gerbti pasirinkimus, vertinti pasiekimus (suaugusiems būtina ištrinti iš savo kalbos žodžius ,,galėjai geriau”, nes šie žodžiai net nekvepia motyvacija siekti kažko daugiau). Tik jaučiant aplinkos palaikymą stiprės pasitikėjimas savimi ir atsiras noras tobulėti.

❗️Savirealizacijos – sudaryti sąlygas kurti, tobulėti, konstruktyviai spręsti iškylančias problemas ar konfliktines situacijas.

Na, o ką daro suaugusieji, kai nori nubrėžti paaugliui ribas ar nubausti?

❌Atima telefoną.
❌Uždraudžia bendrauti su draugais, seneliais ir pan.
❌Uždraudžia savirealizaciją būreliuose.
❌Pavadina nevykėliais, žiopliais ir t.t.
❌Atstumia.

❌Kartais net maistą apriboja, nes nenusipelnė.

Kaip manot, ar atėmus iš paauglio visas galimybes, visus poreikius koreaguosis vaiko elgesys?

Kokie kosmoso resursai stiprins motyvaciją ir didins sąmoningumą?

2021-11

Kodėl pyksta psichologai?

Šiuo metu gausu įvairių įvairiausių terapijų. Kai kurių jų pavadinimai tokie, kad mokslininkai apie tokius gydymus net nesapnavo. Dažnas savamokslis terapeutas užsiima gydymu, nes jo teorija pačiam padėjo pasveikti. Žmogus pastovėjo ant galvos ir stebuklingai išnyko ilgus metus jį kamavusi depresija. Todėl dabar žmogus, neturintis jokio išsilavinimo, (ką jau kalbėti apie medicininį ar psichologinį išsilavinimą) ima ir tampa Gyvenimo gydytoju, terapeutu. Jis gydo viskas psichikos ligas, moko gyvenimo išminties. Žinoma, už nemenką mokestį.

Baisoka, kad jomis patiki ir į šias terapijas įtraukia daug žmonių. Tiesa, tokie savamoksliai terapeutai teigia, kad jų gydymas absoliučiai efektyvus ir visiškai nežalingas. Pasak jų, visi jausmai priimtini ir būtini, bet tuo pačiu metu liepia būti savimi, būti autentiškais, atsisakyti pykčio (bei kitų nepatogių jausmų) ir atverti širdis meilei. Na, patarimas iš pirmo žvilgsnio puikus, jei jame nebūtų gausybės klaidų.Jei visi jausmai priimti ir būtini, kodėl reikia atsisakyti pykčio?Jei aš esu pikčiurna, mėgstu pabambėti ir pykti, kad ir ant rudenį krentančių lapų, kaip man būti savimi be vienos savo dalies, t. y. pykčio?

Jei aš neatsisakysiu pykčio, tai negaliu atverti širdies ir meilei? Ar aš turiu liautis pykti, kai mane apgaudinėja ar skriaudžia? Gal atverti širdį skriaudėjo meilei?

Jei aš atvėriau širdį meilei ir kartais esu pikta, tai kas vyksta su manimi?Dažnas žmogus po šių ypatingų ,,terapijų” eina pas tikruosius psichologus, tik, deja, jau turėdamas gausybę klaidingų įstikinimų.

Žmonės kurį laiką vis dėlto bandė būti tais, kuo nėra, t. y. kažkieno sukurta tobulo žmogaus iliuzija, kurioje nėra liūdesio, nusivylimo, pykčio, apmaudo, įtūžio, paniekos, pasibjaurėjimo ir t. t. Bet ilgainiui jie nusivylė – nepadėjo ir ,,Stovėjimas ant galvos” .

Patarimai!
Domėkitės, klausykite ir skaitykite, bet visada pasiteiraukite terapeuto išsilavinimo. Kur šis jį įgijo?Išgirskite, ar pamokymai neprieštaringi?

Pasitikėkite savo nuojauta ir nuomone. Jei jūs galvoje kitaip, galbūt jūs esate teisus!

2021-09
Olimpo aukštybėse
 
Aš ypatinga! Aš protinga! Ohoho, kokia aš darbšti! Tai bent padarei! Ar pasakote šiuos žodžius sau?
Savo indėlio šio pasaulio kūrimui pamatymas turėtų būti toks pats kasdieninis reiškinys kaip dantų plovimas. Puiku jei save pagiriame, nes tai yra būtinas pasitikėjimo savimi ar motyvavimo ir toliau atkakliai dirbti, elementas. Net lietuvių liaudies priežodis ,,kas pakels šuniui uodegą, jei ne pats”, tai sako. O jei tikrai kartais savo atkaklaus ir sunkaus darbo pastangomis, nuverčiame kalnus? Ir padarome tai ko kitiems nepavyko? Tuomet būtina pažvelgti iš šono ir sau parodyti pasiekimus. Juos pamačius – pasidžiaugti ir parodyti kitiems.
Na, nutinka kartais ir taip, kad tingus žmogus taip pat nori džiaugtis, parodyti pasauliui savo pasiekimus. Nori visuomenės akyse būti svarbus ir didis, sulaukti pagyrimų. Jaučiasi gal net didesnis ir gražesnis už visus tuos ,,juodadarbius”. Vidiniame svarbos pasaulyje, save pasodina šalia Olimpo dievų! O sėdint taip aukštai, jaučiasi turintis daugiau teisių negu bet kas kitas.
Žmogui gyvenančiam be vidinio stebėtojo savyje ir turinčiam labai skurdžią savastį, pasamoniniame lygmenyje sunku priimti save tokį koks jis yra t.y. pamatyti savo tingumą ir tuščios garbės troškimą. Ką jis tada daro? Ogi garsiai ir net agresyviai pasauliui šaukia ,,aš dirbu”, ,,aš plušu”.
Sunku bendrauti su šiais žmonėmis, nes iš pirmas įspūdis gali būti klaidingas, o vėliau tapti net skausmingu.
Dar sunkiau, jei pažinote save. Tikiu, kad jaučiate vidinį skausmą. Kaip sau padėti?
🌻pripažinti esamus sunkumus
🌻rasti psichologą, pažinti save
🌻plėtoti savo asmenybę, nes iš tuščio indo neįpilsite nei sau, nei kitiems!

 

2021-07
Paslėptas pavydas
 
Jei jūs kasdien nuosekliai ir daug dirbate, tikėtina, kad jums visai neblogai sekasi. O žmonės, iš šono stebintys jus, dažnai pasako: ,,Kaip pasisekė!” arba ,,Tu gimei po laiminga žvaigžde”. Tik jie nežinote, kiek teko dirbti, kol aplankė sėkmė. Žinau, kad ir jūs ir ne kartą buvote ,,baltų varnų” būry, nes aplinka nesuprato, o gal net ir pavydėjo sėkmės. Tikriausiai patyrėte ir tą jausmą, kai reikėjo kai atsisakyti kai kurių dalykų dėl savo tikslų ar apmaudo gaidą nustumti i tolimiausią širdies kertelę.
Kai pasiekiame nedidelę pergalę, visada šalia atsiranda ,,patarėjų – ekspertų”. Jie teigia mus pažįstantys gerai, nes kažkada bendroje eilėje su mumis stovėjo laukdami Gyvenimo sėkmės. O mes stiprūs, todėl turime teisę neprašyti gyvenimo gairių, t. y. nuorodų į tai, ką, kaip, kada, su kuo ir kur turime veikti. Deja, bet šie žmonės jaučiasi mūsų Sėkmės talismanais ir reikalauja dėkingumo. Kartais net bando pasakyti, kad mūsų asmeniniai pasiekimai visai nereikšmingi, nes kaimynės šuns uošvės pusbrolio patėvio draugai yra pasiekę žymiai daugiau.
Tai tiesiog pavydas. Ir tokiomis akimirkomis gali būti pikta, skaudu, atsiranda noras gintis ar net nepatogumo pojūtis. Mes norime daugiau nebegirdėti patarimų, nebendrauti su šiais pavyduoliais. O nepratrūkti irgi sunku.
Kaip išgyventi šias akimirkas?
🌱 Prisiminkite, kad esate laisvi priimti sprendimus patys ir toliau gyventi taip, kaip norime, nes daugelis sprendimų buvo sėkmingi, nes šiandien esame ten, kur esame! Taip, jūs kartais klystate, bet iš savo klaidų mokotės. Šios pamokos yra jūsų asmeninis turtas, todėl niekam nevalia į jį kėsintis!
🌱 Jei gaunamų patarimų jūsų gyvenime per daug, galite nubrėžti ribas, mandagiai atsisakydami. Galite ir rinktis, kiek artimai bendrausite su jus supančiais asmenimis. Kartais atstumo išlaikymas yra vienintelis galimas saugus bendravimo būdas.
🌱 Venkite net mintyse piktų palinkėjimų. Visada (net ir didžiausiam savo priešui) linkėkite išminties. Tik būdami išmintingi, jie pajėgs suprasti savo klaidas ir kurti gražius ir sveikus santykius! O tai bus naudinga ir jums😉
O ką darote jūs pastebėję pavydą?
2021-06
Artėjant tėčio dienai,
Mielos supermamos kreipiuosi į jus! Niekam nevalia paneigti, kad jūs ypatingos. Tai įrodote kiekvieną dieną puoselėdamos savo vaikus. Jūs pačios muzikaliausios, nes tik iš pusės tyliausio garso suprantate kas nutiko jūsų vaikui. Niekas skaniau už jus neišvirs sriubos ir geriausiai nepagydys pikto kosulio. Jūs sugebate operatyviai, akimirksniu sureaguoti krizinėje situacijoje. Jūs nepakeičiamos!
Manau būtų nuostabu, jei supermamos leistų vaikams turėti ir superherojus tėčius.
Žinau, yra tėčių, kurie išsiskyrę su žmona išsiskiria ir su vaikais. Kartais ir gyvendami po vienu stogu, nemato nieko kito tik save. Tikiu, kad jų yra mažuma ir jie kaip tas šaukštas deguto, sugadina visą statinę medaus.
Likusieji yra didžioji tėčių dalis! Ir jie – stebuklas vaiko gyvenime. Mergaitėms – tėčiai pirmasis jų pasakų princas, vakarais ant rankų nešantis į pasakų pasaulį. Berniukams tai – superherojus, turintis supergalias ir prikeliamtis antram gyvenimui sulūžusius žaislus ar net išrandantis naujus! Būdami su tėčiais, vaikai gali pažinti kitas savo asmenybės dalis.
Deja, nutinka taip, kad supermamos nusprendžia neįleisti tėčio į vaiko gyvenimą, nes jis myli vaiką kitaip nei ji ir viską daro ne taip, kaip ji!
Na, bet ,,kitaip” tai ir reiškia tik ,,kitaip”. Ir tik mes žodžiui ,, kitaip” suteikiame atspalvį- teigiamą arba neigiamą. Tai reiškia, kad ,,kitaip” gal būt nėra nei geriau nei blogiau!
Ne kartą teko regėti, kad vyriškiai supermamų akyse yra neatsakingi nevykėliai ir tik norėdamos apsaugoti vaikus nuo nelaimės, neleidžia tėčiui dalyvauti kasdieniniame vaiko gyvenime: neleidžia maitinti, auklėti ar kartu darbuotis. Nes juk nėra nieko baisiau šiame pasaulyje už kreivai apmautas kojinaites ar 10 min vėliau suvalgyta sriuba!
Ši vaiko hipergloba, savęs aukštinimas ir tėčio eliminavomas, padaro žymiai daugiau naudos negu žalos. Netektis visada yra netektis! O čia dar ir pačio didžiausio gyvenimo herojaus netektis!
Pareigą ir laimę auginti vaikus jūs abu turite vienodą – t.y. nei didesnę nei mažesnę. Vaiko gyvenime turite dalyvauti abu vienu metu, o ne turėti iliuziją, kad kažkada kai vaikas paaugs galės bendrauti su tėčiu. Ryšys tarp brangiausių žmonių formuojasi nuo pirmosios minties apie būsimą kūdikį ir tęsiasi viso gyvenimo eigoje.
Pabaigai – atminkite, vaiku laimingais daro ne nuvalytos dulkės ir stebuklingai suderinti drabužėliai. Vaikus laimingus daro galimybė būti mylimam abiejų tėvų!

2021-05

Trykštantys pavasario žiedai, svaiginančios tuoktuvių giesmes priverčia susimąstyti apie poros būtį kartu.
Ar esate stebėję kaip patinėlis stengiasi sudominti savo patelę, kokius talentus demonstruoja? Juk ir žmonės santykių pradžioje bando pademonstruoti savo asmenybės grožį, charizmą pačiais įmantriausiais būdais. Romantika liejasi iš gausybės rago, o ją vainikuoja saldžios glamonės. Tomis akimirkomis, visas supantis pasaulis išnyksta ir liekama tik dviese (tarsi socialiniame burbule 😊).
Įvairių rūšių gyvūnai, skirtingai supranta poravimosi tikslą. Vieni žino, kad sukuria šeimą visam gyvenimui (pavyzdžiui gulbės), o kiti žino, kad šis poravimosi džiaugsmas gali baigtis net mirtimi (maldininko patelė, poravimosi metu dažnai suėda savo patinėlį). Šį poravimosi tikslą labai svarbu žinoti ir žmogui. Nuoširdžiai sau atsakyti: ar tikslas sukurti šeimą, kurioje praleis visą savo gyvenimą, ar tai tik vienas iš etapų? O gal šeima kuriama dėl dar kitų priežasčių?
Tikslo aiškumas gali padėti išgyventi sunkmečius ir rasti krizių įveikos būdus. Taigi, jei tikslas buvo trumpalaikis, tai jį pasiekus galima išsiskirti, bet… galima persvarstyti, kaip pasikeitė pasaulio matymas ir tikslai. Galima juos pakeisti!
Jei šeima planavo likti kartu, kad ir kas nutiktų, bet vis dėl to atsidūrė aklavietėje, verta prisiminti apie galimybes. Jos yra dvi: pirmoji- išsiskirti, antroji- linkti kartu. Ne šiaip linkti, nes nieko neketinate daryti, bet jūs abu sąmoningai pasirenkate likti kartu ir imsitės aktyvių veiksmų, kad jūsų šeima stiprėtų.
Atmintyje atgaivinkite tuos aistros mirksnius, kai jūs buvote tarsi tik dviese šiame visame pasaulyje, kada jūsų neįtakojo nei socialinės normos, nei kitų nuomonė. Šios akimirkos yra svarbus patyrimas- priminimas, kuris gali tapti aiškia nuoroda, kad nenukrypti į kitus tuo metu visai ne svarbius užsiėmimus ar veiklas.
Stenkitės išlaikyti pagarbą sau ir savo apsisprendimui. Ir žinoma, nepamirškite pagarbos savo sutuoktiniui. Jei supykus, įsiskaudinus norėsis ,,įkasti“, paklauskite savęs ar tai pasitarnaus jūsų šeimos labui? Ar šis elgesys tikrai šią akimirką būtinas?
Jaukių akimirkų pavasario svaigulyje!
2021-04
Moteriškumas ir bundanti gamta
 
Stebėdama besikeičiančia pavasarėjančia gamta, radikalius orų pokyčius pastebiu, kad tai labai panašu į moters pradą. Į moteriškumą, kuris nėra priskiriamas konkrečiai kultūrai, rasei ar epochai. Tai panašu į moterį, kuri yra pilnatviška, vientisa ir nuolat kintanti.
 
Kaip ir gamtoje, kartais moterys sunyksta, o kartais moterys pražysta. Pražysta tos, kurios turi stiprią vidinę laisvę. Kad ir kaip ji engiama, baudžiama, slopinama, šmeižiama ar spaudžiama, ji visada randa būdą stiebtis aukštyn. Gal būt ne taip kaip tikimasi ar kaip reikalaujama, bet ji tai daro savaip ir tai būna kelias į atsiskleidimą.
Stiprios moterys yra tos, kurios turi slaptą vidinį fantazijų pasaulį, kuriame brangina savo mintis ir troškimus, kurie yra sodrūs ir nevaržomi, kaip padangėje sklandantis sakalas. Šiame pasaulyje, moteris išpuoselėja ir išaugina stiprius idėjų daigus, kuriuos tik radusios tinkamą akimirką neša pasodinti į realų pasaulį Ir šie daigai subujoja, sužįsta ir subrandina sėklas kitai kartais.
Moteris kartais primena vilkę, kuri geba ginti savo teritoriją pirmiausia iššiepdama dantis ir tik nedorėliui neatsitraukus ir toliau kėsinantis į jos teritoriją – kanda. Su artimaisiais ji meili, švelni, atidi, guvi, energinga ir ištikima.
Moteriškumas jau yra kiekvienoje moteryje. Tai prigimtis, perduodama iš kartos į kartą, iš praeities į ateitį, o svarbiausia ji yra gyvenanti dabartyje.
2021-02
Apie meilę
Vieni gražiausių žodžių skirti meilei parašyti Šventajame. Ten parašyta viskas ką reiškia žinoti apie meilę. Ten parašyta paprastai, kad kiekvienas suprastų. Štai šie žodžiai:
Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia (1 Kor 13, 4-8).
Šiuose žodžiuose galime rasti visus patarimus, kokie tik galimi norit išsaugoti meilę, šeimą ir santuoką.
Čia nekalbama nei apie aistrą, nei apie įsimylėjimą, čia kalbama apie meilę.
Įsimylėjimas būtina įžanga į meilę. Šis periodas aikštingas, kupinas euforijos, ryškių spalvų, paremtas patyrimų ,,čia ir dabar“ principu. Poroje išgyvenama daug bendrų malonumų, leidžiamasi į malonias avantiūras, kurios tik dar labiau sustiprina aštrius pojūčius. Pora apimta ekstazės, nėra pajėgi pamatyti vienas kito iš arti, nes gyvena įsimylėjimo būsenoje.
Po 3-6 mėnesių įsimylėjimas rimsta ir poroje atsiranda individai, kurie vėl prisimena save kaip asmenį ir pradeda rūpintis savo ,,saugumu“. Atsiranda mintys apie ateitį, apie poreikius ir įvyksta labai svarbus žmogaus kaip asmenybės formavimosi procesas – žmogus iš naujo atranda save, save santykyje. Tai yra pamato, koks aš esu būdamas su kitu. Šis pamatymas kartais gali būti labai bauginantis ir nemalonus. Nes žmogus pamato, koks jis gali būti bejėgis ir silpnas be kito (todėl gali tapti labai pavydus) arba atvirkščiai – gali pamatyti savo stiprybę, kantrybę ir ramybę.
Jei pora gali šiais išgyvenimais vienas su kitu dalintis, tai yra augti ir formuotis kartu, tikėtina, kad jų santykis gali peraugti į Šventajame rašte aprašytą meilę. Du žmonės tampa vienu – sutuoktiniais, kurie tarsi du augantys vijokliai vienas kitą apraizgo taip, kad sunku supranti kur kuris auga.
Jei vis dėl to, pora po įsimylėjimo kuria santuoką, bet su žalingais įsitikinimais (pvz.,jei moteris tiki, kad ji gali pakeisti vyrą, o vyras tiki, kad ji susitaikys su jo charakteriu), tikėtina, kad anksčiau ar vėliau abu nelaimėlius aplankys suvokimas, kad jų viltys žlugo. Tada žmonės arba pasuka skirtingais keliais, arba dar mėgina kurstyti seniai ir daug kartų šaltais ledais uždengtą šeimos židinį. Lede ugnį uždegt labai sudėtinga, todėl jei nėra tvirto abipusio noro jį uždegti, tai virsta Sizifo darbu.
Žinoma, kad ir pačias tvirčiausias ir gražiausias santuokas ištinka sunkumai. Kaip juos išgyventi, kad krizė suartintų, bet ne nutolintų?
Rekomenduoju taikos ir ramybės periodu, nuoširdžiai nusistatyti aiškius vidinius prioritetus. Sąžiningai. Paklausti savęs kas man yra svarbiausia? Ką aš galiu padaryti vardan savo svarbiausiojo tikslo? Būtina sužinoti ir antrosios pusės prioritetus ir juos suderinti taip, kad pats svarbiausiasis būtų vienas ir tas pats – šeima. Tada ištikus nesėkmei, padarius pačiam ar pamačius kito klaidą, tampa lengviau priimti esamą realybę, nes jūs abu žinote, kokie svarbiausi judviejų tikslai. O klaidų, buvo yra ir bus.
Matykite ,,čia ir dabar“ padarytas klaidas ir jas aptarkite. Jei per sunku kalbėtis iš kart. Truputuką palaukite ir vėl grįžkite prie aptarimo. Neanalizuokite to kas buvo prieš 10,15 ar 20 metų. Tai buvo, taip tai buvo, bet jūs esate čia ir dabar. Jei kyla pagunda vis dėl to papriekaištauti apie prieš daug metų buvusius įvykius, nuoširdžiai savęs paklauskite, kodėl dabar man tai norisi daryti? Kad labiau įskaudinčiau savo žmogų ar kad labiau įrodyčiau savo teisumą? Ir tada prisiminkite savo svarbiausią prioritetą, koks jis? Ar jis sutampa su dabar kylančiomis mintimis?
Žinokite vienas kito poreikius ir sunkiu metu stenkitės juos atliepti. Pastebėkite jums rodomą dėmesį ir šilumą kasdienybėje. Gal jūsų antra pusė nupirko jūsų mėgstamos duonos? O gal barė jus, kad ir vėl į darbą išėjote be kepurės? Tai yra tikros meilės išraiškos.
Nepamirškite paminėti jums svarbių datų ar įvykių. Švęskite gyvenimą ir meilę kaip galima dažniau. Pasidalinkite šiltais, brangių judviem akimirkų, prisiminimais.
Ir paskutinis patarimas, bet ypatingai svarbus – išlikite savimi. Išsaugokite savo asmenybės ašį. Susiliejimas, susitapatinimas su kitu atims iš jūsų vidinį džiugesį ir laimę. Nebūsite laimingi santykyje su savimi, nebūsite laimingi šeimoje, darbe ir gyvenime. Jei vis dėl to nutiko taip, kad daug metų tarnavote šeimai, darbui ir pametėte save. Jei šiuo metu gyvenate liūdesyje ir nusivylime, kreipkitės į savo psichologą. Gal būt vėl iš naujo atradę save, rasite laimę savo šeimoje 😉
2021-02

Kodėl reikia skaityti detektyvus?

Norite tobulėti? Gauti aiškius patarimus? Norite praktinių pavyzdžių?
👉Skaitykite detektyvus!
Detektyvai puikus pasirinkimas, nes čia gausu psichologinių žinių: žmonių tipų, elgesio modelių, pasikartojančių schemų.
Skaitant detektyvą niekada nebus nuobodu! Nes čia gausu tikros gyvenimiškos intrigos.
👉Detektyvai primena, kad verta matyti ne tik tai kas vyksta didžiojoje gyvenimo scenoje, bet ir tai kas vyksta tarp žiūrovų ar užkulisiuose.
Šio žanro dėka gana lengvai ir greitai suprasite, kad žudikas nėra ras kuris stovi su kruvinu peiliu rankose!
👉Įvykių kaltininkas dažniausiai yra tas, kuris mažiausiai įtartinas. Nusikaltėlis gali stovėti nuošalėje, atsargiai domėtis esama situacija, bendradarbiauti, būti paslaugus ir todėl mažiausiai įtartinas.
Detektyvas moko pastabumo, pamatant smulkias detales, kurios veda tikrosios tiesos link.
👉Kantrus įvykių, poelgių, tikslų mozaikos dėliojimas formuoja dedukcinį mąstymą, todėl tampa paprasta numatyti, galimus kitų žmonių poelgius.
Detektyvai moko išlaukti, kada nusikaltėlis vėl grįš prie savo įprastinės elgsenos. Ir tada akimirksniu rūkas išsisklaido ir panorama atsiveria tarsi ant delno.
👉 Detektyvai tikrai gali pretenduoti į biblioterapinių ir edukacinių knygų sąrašus!

O jūs ar mėgstate detektyvus? Koks jūsų mėgstamiausias?😉
2021-01
Stereotipinis mąstymas. Kam jis mus reikalingas ir kaip kenkia?
Turėti savo nuomonę, požiūrį visų laikų siekiamybė. Garsiai giname savo mintis, bet ar susimąstome, kad kartais būname įtakoti ir stereotipinio mąstymo? Kad mūsų nuomonė tai aplinkos sukurtų stereotipų aidas?
Stereotipai juk neatsiranda šiaip sau. Jie turi prasmę ir tikslą.
Tikriausiai viena iš svarbiausių stereotipų funkcijų yra apsaugoti mus nuo netikėtumų ir sugrąžinti iliuziją, kad mes patys galime nuspėti ateitį. Pažvelgiam į žmogų, akys rudos – melagis! Nieko gero tikėtis neverta! Kaimynės vyras parnešė gėlių, vadinasi jis labai prasikalto! Globojami vaikai – tik blogai besimokantys ir turintys elgesio problemų?
Ar teko tai girdėti?
Taip stereotipiškai galvojant, tikrai žymiai lengviau gyventi! Nereikia nei galvoti, nei planuoti nei savo pastangų įdėti. O ir savo poelgius kaip lengva tada pateisinti…
Šis stereotipinis mąstymo būdas užkerta kelią platesniam pasaulio suvokimui, neleidžia priimti naujovių ir stabdo bet kokį asmenybės progresą. Taip mąstydami, mes tarsi arkliai su akidankčiais. Bėgam zovada, matom tik siaurą takelį priekyje, o įsivaizduojame matę visą platų pasaulį.
Ką daryti, kad išvengti stereotipų? Keletas paprastų patarimų:
1. Susidarykite dažniausiai savo vartojamų posakių, priežodžių, įsitikinimų sąrašą (kaip save pavadinate kai nepasiseka?- pvz., blondine?)
2. Paanalizuokite, kokius stereotipus jie atspindi? (Kad šviesiaplaukės kvailos, o gal jūs giliai savyje tikite stereotipu, kad moterys kvailos?)
3. Pamąstykite kaip šie stereotipai jums tarnauja? (Gal pasakius, kad aš tik kvaila moteris, jūsų pasigailėjo policijos pareigūnas?)
4. O dabar pamatykite kaip jie jums kenkia? (Gal nuolat priešiškai ir menkinančiai galvojant tiek apie save tiek apie kitas moteris, jūs netekote draugių? Gal pašlijo jūsų santykiai darbe?)
5. Ištrinkite iš savo kalbos ir minčių šiuos stereotipinius įsitikinimus ir į jų vietą raskite jus motyvuojančių minčių!
6. Domėkitės naujovėmis ir jas išbandykite!

2020-11

Ar mokate pyktis?
⠀
Ar žinojote, kad bet koks konfliktas pirmiausia prasideda Jūsų galvoje?
Konfliktas paprastai kyla tą akimirką kai poreikiai yra suvaržomi ar esama situacija neatitinka troškimų. Patiriama frustracija aktyvuoja pykčio jausmą.
Supykęs žmogus ima konfliktuoti.⠀
Jei jums konkreti situacija nesvarbi, jūs nei pyksit nei konfliktuosit.
⠀
Konfliktuojama dviem būdais:
aktyviai (argumentuojant, šaukiant, grasinant, manipuliuojant)
pasyviai (tylint, ignoruojant, sąmoningai neatliekant veiksmų, kurių neatlikimas kenkia oponentui).

Kaip reaguosite į pyktį, priklauso nuo Jūsų gyvenimo patirties ir išmoktų elgesio modelių. Žmonės kartais savo, aš nieko negaliu padaryti, aš visada taip elgiuosi konfliktinėse situacijose.
Ir tai yra melas. Išmoktą elgesį, mes galime keisti, kitu naujai išmoktu ir įtvirtinu elgesiu (žinoma įdėjus daug daug atkaklaus ir sunkaus darbo).⠀
Dar viena klaida, kurią ne retas daro – neigia savo pyktį ir indelį į konfliktą. Tai liudija tokie žodžiai, kaip ,, aš niekada nepykstu“, ,, aš nekaltas, kad jiems šalia manęs sunku“.⠀
Kaip konfliktuoti?⠀
Pirmiausia atsakyti sau į klausimą, kas su manimi vyksta? Gal esate pavargę, išalkę ar norite miego? Tikėtina, kad patenkinus šiuos poreikius, konflikto lygis gali sumažėti ar net visai išnykti.
Gal būt partnerio elgesyje yra jūsų poreikius neatitinkančių lūkesčių? Tuomet tai įvardinkite (nes jis gali tiesiog to nežinoti ar nesuprasti), naudojant aš kalbą, pvz., ,, aš jaučiuosi atstumta, kai neatsakai į mano klausimus“, ,, aš nesuprantu apie … ar gali padėti“.
Nekaupkite nuoskaudų. Kalbėkite ir spręskite ginčus čia ir dabar. Susikaupusios nuoskaudos anksčiau ar vėliau vis tiek pratrūksta. Šio protrūkio metu tikėtina, kad pasakysite daugiau nei norėtumėte ir reikėtų.
Jei jaučiate, kad vis dėl to pasikarščiavote ar buvote neteisūs – atsiprašykite. Vėl naudodami aš kalbą bei pasakydami už ką atsiprašote (o tai labai nelengva) pvz., aš atsiprašau, kad priminiau skaudžius išgyvenimus“.⠀
Jei pyktis yra Jūsų kasdienybė būtinai pasikonsultuokite su savo psichologu.

2020-10

Laikas sau būtinas! Ir jį galima rasti!
Tai ne raketų mokslas, kada reikia kažką ypatingo žinoti ar perprasti.
Laikas sau gali būti ir trumpa akimirka kasdieniniame skubėjime.
Žinoma, tai gali būti ir visa diena ar savaitgalis, tačiau tuomet laikas sau bus labai retai. Ir prisiversti bus nelengva.
Laikas sau, tai įsisąmoninimo akimirkos. Trumpas sustojimas, kuomet panaudojant visas savo jusles (regėjimą, girdėjimą, uoslę, skonį, lytėjimą) užfiksuojame, ką tą akimirką jaučiame, kas su manimi vyksta ir kokius jausmus sukelia šie potyriai.
Atminkite, jausmų negalima įvertinti teiginiais: gerai, blogai ar normaliai. Tai labiau vertinimas, o ne būsenos pajautimas. Įvardinkite jausmą, kurį išgyvenate (jausmų ratą rasite mano šiandienos storyje arba mažuose storiuose, skiltyje patarimai).
Kuo dažniau skirsite akimirką sau, tuo geriau pažinsite save, aiškiau matysite kelią kuriuo einate ir padės kurti gyvenimo kokybę.
Trumpas atokvėpis ir aiškus vaizdas, motyvuoja mėnesiams. Suteikia energijos nuversti kalnus.
Pradėkite tai daryti dabar. Pajuskite kur esate, kaip jaučiatės.
Ką ši akimirka sako Jums?

2020-09-25

Seneka yra pasakęs labai prasmingus žodžius: ,, Ne tas žmogus turtingas, kuris daug turi, bet tas, kuriam užtenka to, ką turi”.
Šie žodžiai tikriausiai niekada nepraras aktualumo. Kiekvienas laikmetis ir kiekvienas žmogus kelia klausimus, ko ir kiek reikia?⠀
Karo ir neramumų kaustomose šalyse gyvenantys žmonės teigia, kad reikia tik taikos. Esantys ligos patale, labiausiai trokšta sveikatos. Studentas naktį prieš egzaminą trokšta labai geros atminties ir sėkmės. Poreikių, norų, siekimų ir pavydo mūsų visuomenėje gausu. Gebėjimo pamatyti, įvertinti ir jausti pasitenkinimą tuo, kas turima, tikrai trūksta.⠀
Paradoksalu, bet žmogus sąmoningai renkasi, nevisavertiškumo, ilgesio pojūčius, o ne malonią ir pozityvią emocinė būseną- pasitenkinimą.⠀
Kodėl?⠀
Tikriausiai todėl, kad ir norima būti laimingais ir labai nedrąsu, nejauku.⠀Jei norime būti laimingais, turime nuolat dairytis, matyti, suprasti ir išgyventi, jausti pasitenkinimą sunkiu darbu.⠀
Norėdami gyventi paprasčiau, kartais pradedame dairytis ir galvoti, kas daro kitus laimingais. Jei kiti dėl šios priežasties jaučia pasitenkinimą, kodėl nepasinaudojus ta laime?⠀
Deja, kas tinka daugeliui, dažnai netinka vienam. Po ilgų mėginimų bandome daryti tai, ką daro kiti. Žmogus nusivilia, kenčia. Ir kiekvieną kartą vėl mėginti kilti ir imti kurti savitą pasitenkinimą darosi vis sunkiau. Viltis vis dažniau užleidžia vietą graužačiai. Todėl, prieš keliaudami ieškoti laimės ten, kur mūsų nėra, verčiau susimąstykime, ar verta keliauti?
⠀
O gal dabar aš esu pats laimingiausias ir turtingiausias žmogus Žemėje, tik to dar nežinau?

2020-09-01

Mieli mamos ir tėčiai atėjo Jūsų laikas sužibėti!
⠀
Rugsėjis – tai laikas, statyti šių mokslo metų pamatus!⠀
Mokyklos bendruomenė Jums padės!
(Aš taip tikiuosi🙏🏻 ar ne pedagogai?)
Tėvų pozityvus požiūris į mokymosi procesą, pagarba mokytojui, vidinė ramybė ir aiškių ribų palaikymas tai keturi kertiniai akmenys ant kurių stovi sėkmės pilis!
⠀
Aptarkim kiekvieną atskirai.
⠀
Pozityvus požiūris reiškia, kad Jūs džiaugiatės vaikų galimybe mokytis ir visais savo vaiko pasiekimais, nelygindami jų su kitų vaikų pasiekimais.
⠀
Stebėkite savo vaikus, kasdien bendraukite.
⠀
Skatinkite vaikus būti atkaklius ir mokykite ištvermės.
⠀
Girkite už pastangas, už procesą, ne tik už rezultatą.
⠀
Bendradarbiaukite su pedagogais ne tik tada kai trūksta kantrybė iš situacijų nesupratimo.
⠀
Tik nepamirškite, kad pedagogų darbo valandos taip pat ribotos. Vakare skambinkite ir rašykite tik skubiu atveju!
⠀
Pagarba mokytojui! Pagarbiai kalbėkite apie pedagogą vaiko akivaizdoje. Jei namie plūsite pedagogą, juoksitės iš sprendimų, nesitikėkite drausmingo vaiko elgesio mokykloje, to pasekoje ir akademinių pasiekimų!
⠀
Vidinė ramybė. Jūs – tai veidrodis į kurį žiūri vaikas, grįžęs iš mokyklos. Jei jūs atspindite nerimą ar sumišimą tai nesitikėkite, kad vaikas ramiai pasiruoš rytojaus dienai ir su džiugesiu keliaus į mokyklą. Būkite ramybės, saugumo ir stabilumo uostu savo vaikams! Apie savo nerimą keliančias mintis pasidalinkite su savo psichologu.

Aiškių ribų palaikymas. Kartu su vaiku susikurkite aiškią dienotvarkę: ką, kada ir kiek laiko vaikas turi atlikti. Pvz., kada laisvalaikis ir kiek laiko bus skiriama mokykloje nebaigtų užduočių atlikimui.

Atminkite – Jūsų vaikas ne kalinys! Jis neturi ,, atsėdėti” valandas prie stalo. Pirmuosius kartus (jei reikia) prisėskite pasimokyti kartu (telefonus savo ir vaiko palikite kitame kambaryje) ir struktūruotai ribotą laiko tarpą mokykitės. Kartu pasidžiaukite ką kartu pavyko nuveikti!

Skatinkite vaiką laikytis dienotvarkės pirmaisiais mėnesiais taip suformuodami įgūdį struktūruotai mokytis ir aiškias dienos ribas.

Investavę truputį savo laiko dabar, išvengsite barnių ateityje!

98185526_244957310086049_3555125244727394304_n

2020-04-24

Koks didžiausias mūsų kartos atradimas?

Mobilusis telefonas? Skalbimo mašina? Robotas? Ne, ir dar kartą ne! Pasak Williamo Jameso, didžiausias mūsų kartos atradimas – keisti savo gyvenimus, galvoseną, nes nei gėris, nei blogis pats savaime neegzistuoja. Yra mintys, požiūris, gyvenimo patirtis, moralė, kurie padeda suvokti reiškinių esmę. Pakeitus požiūrį nevilties akimirką, užlieja ramybės banga, kuri padeda pamatyti raibuliuojančią viltį. Žinoma, mąstymo įpročius keisti nelengva, bet galima kasdien vis geranoriškiau ir su atjauta žvelgti į savo paties ir kitų žmonių išgyvenimus. Taip auga gebėjimas save stebėti be negatyvaus išankstinio vertinimo, pamėginus sutelkti dėmesį į patį įvykių procesą, o ne į rezultatą, taip bus patirtos ir veiksmo akimirkos. Jau pats veiksmas suteikia vilties. O dėmesio sutelkimas į rezultatą teikia nerimo, todėl pagalvojame, ar pavyks pasiekti tikslą. Gal tikslas vis dėlto jų bus pasiektas, bet kažkur kitur ir kada nors. Norėdami keisti savo mąstymą, pirmiausia turime priimti sprendimą, susietą su giliu suvokimu, kad nebegalima taip spręsti problemų. Iki šiol buvęs mąstymas ir elgesio būdai buvo tikrai efektyvūs, bet dabar jie praradę efektyvumą. Galbūt anksčiau davė ir didelį derlių. Bet jeigu šiandien kyla minčių, kad kažkas yra ne taip, kad norime gyventi kitaip, vadinasi, jau turi problemą, kurią reikia spręsti. Žengiant pirmuosius keitimo žingsnius, gali atsirasti neplanuotų, netikėtų smegduobių. Jas vertėtų tyrinėti keičiant matymo kampą, kryptį, bet niekada nereikėtų grįžti į saugų uostą, prisiminti senus įpročius.

2020-05-15

JAUSMAI

Jausmai yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Dažnai tikrieji jausmai yra nepriimami ir slepiami dėl daugybės priežasčių. Viena iš jų – išmokimas, kad šioje situacijoje aš negaliu taip jaustis. Pvz., aš negaliu pykti ant savo sesers, nes tikros sesės nesipyksta. Ar negaliu verkti, nes verkiantys žmonės yra ištižėliai.
⠀
°Tikruosius jausmus kai kurios aplinkybės gal ir verčia nuslėpti, bet juos BŪTINA suprasti ir neignoruoti!⠀
°Ištumiami ir nuolat tramdomi jausmai kaupiasi ir anksčiau ar vėliau išsiveržia didelėmis (ne laiku ir ne vietoje) audromis.⠀
°Kartais net sunegaluojama. Atsiranda psichosomatinės ligos.⠀
°Atsiranda panikos priepuoliai, stiprus nerimas.⠀
°Sustiprėja polinkis į priklausomybes: alkoholį, azartinius žaidimus ar pan.

Jausmų supratimas ir raiška lemia emocinę sveikatą. Sunku susivaldyti kai jautiesi blogai ir nesupranti ką iš tiesų jauti. Po jausena blogai gali slėptis liūdesys arba pyktis, o gal vis dėl to neviltis ir bejėgiškumas. Tik įvardijus sau kokie jausmai kamuoja, galima apie tai ir kalbėtis.⠀
Norint korektiškai išreikšti jausmus reikia:

°Sakinį pradėti nuo savo būsenos įvardinimo – aš pykstu, man liūdna ar aš džiaugiuosi ir pan.⠀
°Paaiškinti kokie įvykiai lėmė šių jausmų atsiradimą. Pvz., aš pykstu, kai pamiršti užsukti į parduotuvę. Ar man skaudu, kai juokauji apie mano svorį.⠀
°Po šio teiginio tikėtina, kad pokalbio dalyvis nesijaus puolamas ir jam nereiks gintis, todėl lengviau išgirs ir supras ką Jūs sakote.⠀
°Jei šiuo metu situacija yra labai ,, karšta”, jos aptarimą atidėkite iki tol kol būsite abi pusės ramios ir turėsite laiko pokalbiui.⠀
°Neverta skubinti laiko sakant ,,nusiramink ir pasikalbėkim”. Šie žodžiai tikėtina tik pagilins konfliktą ir nesusikalbėjimą.⠀
°Tiek mintyse kalbėdami su savimi, tiek garsiai kalbėdami su kitais venkite tokių frazių kaip ,, gana nervintis” ar ,, nieko čia tokio”. Nes jos skatina neigti tai ką iš tiesų jaučiate.


Atminkite, visi emociniai išgyvenimai yra būtini (nors ir ne malonūs) tam tikrose gyvenimo situacijose!

 

2020-04-06

Karantinas ir kantrybė

Besitęsiant karantinui, linkiu visiems iš šios sunkios situacijos išpešti maksimalų kiekį naudos. Buvimas išskirtinai tik namie ir tik su tais pačiais žmonėmis tampa iššūkiu kantrybei. Todėl šiandien turime puikias sąlygas ją ugdytis, nes kaip ir nebeturime kur dėtis. Nebėra galimybės išsisukti ir ieškoti pasiteisinimų, kad dabar ne laikas, ar neturiu laiko. Tiesiog imkim tai ir darykim.

Kad kantrybė, didėtų kaip mielinių bandelių tešla:

➢ pirmiausia saikingai pasirūpinkime savo baziniais poreikiais. Tiek alkanas, tiek persivalgęs žmogus būna dirglus. Trūkstant miego ar persimiegojus sunku sutelkti dėmesį, todėl natūralu, kad tampame ,,širšėmis“ ir sunku priimti kitokią nuomonę ar elgesį. Tomis akimirkomis net ir į nedidelius dirgiklius, sureaguojame žymiai emocingiau, nei paprastai.

➢ Mokykimės vaikščioti, bet ne bėgioti, net ir mintyse. Bėgant, skubant, lekiant padažnėja pulsas, kvėpavimas, todėl organizmas ruošiasi kovai. O jei taip gyvenate nuolat? Jūsų organizmas būna nuolat pasiruošęs kovai? Todėl tampa visiškai natūralu, kad esant net ir nedideliam trukdžiui, organizmas reaguos ūmiai, o kantrybė bus nustumta toli toli.

➢ Apgalvokite prioritetus. Kokius darbus atlikti svarbiausia, o kas nėra labai svarbu? Kas gali palaukti, o gal net ir neverta to daryti iš vis? Jei turite grandiozinius planus ir dar didesnius reikalavimus sau, juos atlikti tobulai- kantrybė išvyksta atostogų. Ji sugrįš tada, kai bus akivaizdu, kad tai atlikti yra įmanoma ir jums tai įdomu, bei prasminga. Kantrybė neauga, keliant sau neadekvačiai didelius reikalavimus. Anaiptol, tada ji mažėja, nes giliai viduje suprantame, kad tikriausiai tai darome ne iš širdies, o vedami loginių išskaičiavimų.

2020-03-31

Būti ar nebūti…

auka?

Štai klausimas.

Pasiaukoti, atsiduoti, tarnauti, pasirūpinti silpnesniu- ypatingai svarbi veikla. Tai kultūros šaka, padedanti užauginti jautrų kito skausmui žmogų ir suteikianti neįkainojamos gyvenimiškos patirties. Žmogus pajutęs pasiaukojimo džiaugsmą, supranta nematerialios naudos prasmę. Gera matyti besidžiaugiantį kitą, bet daug maloniau išgyventi vidinį džiugesį duodant. Ne veltui sakoma, kad duodanti ranka niekada nebūna tuščia. Žmogus gali išgyventi pilnatvę ar vis labiau jausti vidinio stiprėjimo būseną, kai atiduodamas pilnėja. Šis potyris traukia. Jei pasiaukojimas ir tarnavimas buvo lydimi ne altruistinių paskatų, gali atsirasti save pervertinančių minčių, kad, be manęs viskas žlugs ir tik AŠ galiu suteikti pagalbą. Pagalbininkas pradeda aukotis, ne dėl to, kad lemia vidinis noras rūpintis kito interesais, o dėl giliai paslėpto, savo nepatenkinto meilės poreikio. Padėdamas ir mylėdamas kitą, žmogus viliasi patirti tą meilę, kurios taip ilgisi. Pagalba savęs dalijimas, pasiaukojimas tampa būdu save įtvirtinti ir mėginti parodyti kito menkumą. Prasideda galios kova, kurioje laimėtojų nėra. Abu žmonės ilgainiui tampa nelaimingi. Aukodamasis žmogus kankina tiek save, tiek kitą. Kankinasi tiek tas, kuris jaučia privalantis duoti, tiek tas, kuris ima dėl mandagumo. Gebėjimas į save pažvelgti iš šono, susimąstymas, kodėl čia ir dabar tai darau, gali apsaugoti nuoširdžios aukos virsmą į kito kankinimą. Kasdienis prisiminimas, kad žmogus yra laisvas rinktis kiek nori savęs išdalyti, leidžia išlikti vientisam ir nedalomam. Neprarandamas savarankiškumas leidžia jausti savo vietą po saule ir neprarasti tikėjimo savimi. Pavargę nuo aukojimosi kančios, galime pasirinkti tris kelius. Vienas iš jų – susitaikyti su esama situacija. Tai reiškia – nebelaukti stebuklo, kito pasikeitimo ar ypatingo dėkingumo, nustoti nebenorėti už kitus. Daryti gerus darbus, aukotis ir taip jausti pasitenkinimą. Antroji išeitis – keisti situaciją, t.y. ,,išsiskirti“ su aplinka, kurioje reikia aukotis. Paskutinioji, pati sunkiausia, – keisti save…

2020-03-20

Ar susimąstote ko trokštate šiomis dienomis?

Kas vyksta Jūsų jausmų pasaulyje?

Pažinti jausmus nelengva, nes juos pažindami, pažįstame ir save tokius, kokiais esame iš tikrųjų. Mes esame ne tik tokie kokiais įsivaizduojame patys apie save. Be to, visi esame priklausomi nuo aplinkos, nuo žmonių, esančių šalia, nuo jų nuomonės, elgesio. Paprašyti išvardinti daugiau jausmų, prisimename meilę, pyktį, baimę, liūdesį. Visi šie jausmai svarbūs, mūsų dieną išgyvenami, deja labai nepelnytai užmirštamas troškimas – jausmas, kuris gali lemti kitų jausmų atsiradimą. Troškimas gali būti pats didžiausias pagalbininkas pažįstant save. Tikras troškimas padeda pamatyti save ,,veidrodyje“ , susimąstyti ir rasti laiko sau. Niekas negali priversti žmogaus pasikeisti, net jokios išorinės aplinkybės. Tai gali padaryti tik viduje užgimęs troškimas. Troškimas gali būti toks ,,saldus” jausmas, kurį sukelia ilgesio, viltis! Troškimus gali apkartinti pavydas ir neapykanta. Abu juos jungia svajonės, slapti norai. Kai ilgimės žmonių, trokštame juos apkabinti, prisiglausti. Trokšdami kitų gėrio, tampame pavydūs ir pikti. Genami stiprių troškimų, gebame sutelkti visą psichinę ir fizinę energiją, jam patenkinti. Norėdami įgyvendinti troškimus, gebame būti kūrybiški, atkaklūs ir spontaniški. Galime atsisakyti net vertybių, įsipareigojimų, pamiršti gėdą ir kaltę. Troškimas – be galo malonus jausmas, jei žinome, kad galime jį patenkinti. Bet jei žinome, kad šis jausmas niekada nebus patenkintas, išgyvename išties stiprią kančią. Viso žmogaus gyvenimo kelio tikslas mokytis suprasti ir atskirti, kurie troškimai gali būti patenkinti pasitelkus kantrybę ir atkaklumą, o kurie troškimai turi tapti ,,kompostu“ kitų troškimų augimui.